Ką reiktų žinoti renkantis nenaują mašiną?

Didžiulį ažiotažą sukėlusi 15 metų senumo visureigio „Volvo XC90“ įsigijimo istorija apnuogino beveik visas Lietuvoje egzistuojančio automobilių verslo – nuo importavimo ir paruošimo pardavimui iki techninės apžiūros ir atsakomybės dalybų – problemas. Daugelis dalykų (realiai neegzistuojanti transporto parko formavimo politika ar epidemijos mastus įgavę ridos klastojimo atvejai) yra vieša paslaptis. Deja, iš svetimų klaidų niekas nesimoko ir panašūs atvejai kartojasi kone kasdien. Štai į kokius klausimus ieškoti atsakymų ir kaip minimizuoti riziką perkant nenaują automobilį pataria techninės apžiūros įmonių ekspertai.

Ar TA stotyje įmanoma diagnozuoti visas automobilio „ligas“?

Atsakant maksimaliai trumpai – tikrai NE. Tačiau ne todėl, kad techninės apžiūros stotyse darbuotųsi abejotinos kvalifikacijos kontrolieriai ar rūpesčių keltų patikros metu naudojama įranga. Problemos šaknys ko gero siekia dar sovietmečio laikus, kai nuosavas automobilis buvo privalomas „gero gyvenimo“ atributas, o atsiradus galimybėms iš Europos parsivaryti mūsiškiu supratimu „pigią ir gerą“ mašiną, jų importas tapo verslo atmaina, populiarumu nusileidžiančia nebent krepšiniui. Pataikaujant publikai, įstatymų kūrėjai išleido iš butelio džiną vardu Viskas-galima-vežk-ką-nori, todėl Lietuva šiandien turi beveik visus Senojo žemyno automobilių sąvartyno požymius.

Techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ sukaupta statistika taip pat liudija, kad mūsų šalyje eksploatuojamų mašinų amžiaus vidurkis siekia 15 metų. Automobiliai, pagaminti iki 2000-ųjų – sudaro daugiau nei 29 proc., o naujai atgabenama 11-15 metų amžiaus technika sudaro net 45 proc. nuo viso importo.

Itin seną transporto parko dauguma atvejų lemia galimybės nusipirkti automobilį išleidus gerokai mažiau nei vieną minimalią algą. Nors ir su dviženkliu techninių trūkumų skaičiumi, tačiau važiuojantį. Teoriškai beveik visus tuos trūkumus įmanoma pašalinti, tačiau investicijos į tokio amžiaus transporto priemonę paprastai laikomos neracionaliomis – palaikyti techninę būklę „neapsimoka“ dėl menkos išliekamosios vertės. Todėl mažaverčiai automobiliai dažnai remontuojami naudojant iš mašinų sąvartynų gaunamomis detalėmis. Jei apynaujam, 10 000 eurų kainuojančiam, automobiliui pakeisti susidėvėjusių detalių už pvz. 500 eurų laikoma „normaliu“ dalyku, tai analogišką sumą išleisti 300 eurų kainuojančiai mašinai – „kvaila“. Būtent tada prasideda gudravimai, kai techninės problemos ne sprendžiamos, o maskuojamos.

Techninės apžiūros metu kontrolieriai neturi nei galimybių, nei teisės ardyti tikrinamų automobilių, todėl dalies paslėptų problemų pamatyti neįmanoma. Būtent taip nutiko su skandalingai pagarsėjusiu 2004 m. pagamintu „Volvo XC90“, kuris – atidžiau patikrinus jo istoriją – per keletą pirmųjų eksploatacijos metų JAV buvo patyręs bent dvi avarijas. Dar mažiausiai vieną incidentą jau po to, kai 2009 m. atkeliavo į Lietuvą.

Kaip visureigis buvo remontuojamas ir ar buvo tinkamai atstatyti saugumą užtikrinantys parametrai tikslių žinių nėra. Aišku tik tai, kad pagal „geriausias tradicijas“ šio automobilio rida nuo 2011 m., kai odometras rodė 195 968 km, iki kito vizito į TA stotį 2013 m. sugebėjo sumažėti iki 144 664 km.

Taip pat akivaizdūs minėto „Volvo XC90“ korozijos slėpimo požymiai. Stipriai rūdžių pažeistos kėbulo dugno vietos greičiausiai apdorotos kažkokiu glaistu ir nudažytos, todėl tam tikrą laiką galėjo sukurti iliuziją apie esančią antikorozinę dangą. Panašu, kad toks triukas pavyko 2019 m. kovą, kai automobilis lankėsi bendrovės „Tuvlita“ stotyje Naujoje Vilnioje. Tačiau po 8 mėnesių, Klaipėdos TA centro „Transkona“ kontrolieriai (į juos kreipėsi visureigį nusipirkę naujieji savininkai) šią problemą užfiksavo kaip vieną iš 20 „didelių trūkumų“.

Ar „žalias lapas“ yra garantija, kad automobilis patikimai tarnaus artimiausius dvejus metus?

NE. Iš dalies į šį klausimą jau atsakėme, pasakodami apie sąmoningą defektų slėpimą. Visgi būtina atkreipti dėmesį, kad metams bėgant automobilio vertė todėl ir krinta, kad agregatai bei mechanizmai natūraliai dėvisi, netenka dalies funkcionalumo, remonto poreikis ir rizika sustoti nepasiekus kelionės tikslo nuolat auga. Nors transporto priemonės gaminamos iš metalo ir ilgai nesuyrančio plastiko, jos nėra nemirtingos.

TA stotyse kaupiama statistika liudija, kad patikros metu fiksuojamų techninių trūkumų skaičius tiesiogiai susijęs su automobilio amžiumi. Nors 5-6 metų senumo transporto priemonė Lietuvoje paprastai laikoma „beveik nauja“, jau vidutiniškai turi po 1,6 „didelį trūkumą“ (DT). Vėliau įvairių techninių problemų kiekį atspindinti kreivė tolygiai didėja iki maždaug 20 metų senumo ir pasiekia 4,5 DT, o tuomet „stabilizuojasi“.

Kalbant apie tipišką „lietuvišką“ 15 metų senumo mašiną, intensyviai eksploatuojant ji net sėkmingai praėjusi techninę apžiūrą, „gera“ gali būti maždaug pusę metų. Vėliau agregatų būklė tampa tokia, kad svarbiausių sistemų – stabdžių, vairavimo mechanizmo, ratų ir važiuoklės, variklio ir transmisijos priežiūrai reikia skirti itin daug dėmesio. Jei to dėmesio automobilis negauna, yra tvarkomas abejotinos kvalifikacijos remontininkų, o naudojamos pigiausios detalės, tokia transporto priemonė netinkama eksploatuoti gali tapti vos po poros mėnesių nuo vizito į TA stotį ir teigiamos kontrolierių išvados. T. y. atidžiai tikrinti būtina net „žalią lapą“ turinčius automobilius.

Dar daugiau. Nusprendus TA centre patikrinti nusižiūrėtą automobilį geriausia jį išbandyti kelyje ir į visus klausimų ar abejonių keliančius dalykus atkreipti kontrolieriaus dėmesį – paprašyti atidžiau pažiūrėti konkrečius agregatus.

Taip pat svarbu suvokti, kad techninė apžiūra atliekama griežtai laikantis ES nustatytų reikalavimų, vidutiniškai trunka apie 20 minučių, o didžiausias dėmesys jos metu skiriamas su eismo saugumu susijusiems dalykams. Tačiau standartinės patikros metu nėra atliekama visų automobilio mazgų ir sistemų diagnostika ar bandymai.

Kokią atsakomybę prisiima TA stotis ir automobilį tikrinantis kontrolierius, kai jo prašoma padėti apsispręsti dėl investicijos į nenaują transporto priemonę?

TA stotyse dirbantys kontrolieriai kasdien apžiūri dešimtis automobilių, mato daugybę tos pačios markės modelių, žino kur kieno silpnos vietos, į ką reiktų atkreipti dėmesį, gali objektyviai įvertinti kiekvieną konkretų egzempliorių. TA darbuotojai yra nepriklausomi technikos ekspertai, nieko nepardavinėjantys ir neremontuojantys, tačiau klausiami patarimo visais be išimties atvejais stengiasi padėti gauti kuo daugiau informacijos, kuria remiantis būtų galima rasti atsakymą į hamletiškąjį „pirkti ar nepirkti“ nusižiūrėtą nenaują automobilį. Visgi sprendimą su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis teks priimti pačiam.

Ar TA prieš pirkimą patikrintas ir didelių priekaištų nesulaukęs automobilis gali po kurio laiko sugesti? Deja – taip tikrai gali nutikti, nes kartais sustreikuoja net kosminiai laivai. Nėra tokios „pusamžės“ mašinos, kuriai ir po teigiamo TA kontrolieriaus verdikto nebūtų galima pakeisti vienos ar kitos besidėvinčios detalė naujesne ar geresne. Ir nors visi automobiliai savo eksploataciją anksčiau ar vėliau baigia utilizavimo įmonėse, nuo to, kaip išmintingai rinksitės saviškę transporto priemonę ir kaip atidžiai vertinsite jos techninę būklę, priklausys kiek rūpesčių ji kels artimiausioje ateityje.