„Transeksta“ jungiasi prie kūrybinių dirbtuvių „Vizija 0“

Susisiekimo ministras Rokas Masiulis nuo pat darbų šiame poste starto tiek oficialias institucijas, įpareigotas narstyti saugaus eismo problemas, tiek šiems dalykams neabejingus visuomenininkus, kiekviena proga ragino ieškoti būdų, tragiškoms nelaimėms keliuose išvengti. Viena naujausių iniciatyvų – kūrybinės dirbtuvės „Vizija 0“, subūrusios specialistus iš keleto vairuotojų rengimu, pėsčiųjų, dviratininkų, autoverslininkų interesais besirūpinančių asociacijų, taip pat Lietuvos automobilių klubo ir transporto priemonių draudikų biuro. Į diskusijas įsitraukė ir Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ atstovai. 

Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pusdienį užtrukęs renginys prasidėjo nuo statistinės informacijos apie nelaimes keliuose analizės. Nors pastaraisiais metais Lietuva pristatoma kaip itin didelę pažangą saugaus eismo srityje padariusi šalis – nuo 98 žuvusių 1 mln. gyventojų 2010-aisiais iki 67 žuvusių praėjusiais metais – tai tėra aštuntoji vieta nuo galo tarp visų Senojo žemyno valstybių. Akivaizdu, kad netgi norint pasiekti ES vidurkį (49 žuvę / 1 mln. gyventojų), teks gerokai pasukti galvas ir padirbėti pasiraitojus rankoves.

Nuo ko pradėti? Nemažai kūrybinių dirbtuvių „Vizija 0“ dalyvių atkreipė dėmesį, kad šiuo metu renkama statistika apie incidentus keliuose, kai kuriais atvejais neleidžia suvokti kodėl tos nelaimės įvyko ir kodėl jų pasekmės būtent tokios. Tarkim kokio amžiaus automobilis tapo incidento „herojumi“? Kokios būklės buvo jo padangos ir kokie trūkumai fiksuoti techninės apžiūros metu? Šviežiausias precedentas ir tema  diskusijoms – tragiška nelaimė Kauno rajone, kai atsikabinusi nuo vilkiko dviratininką pražudė nevaldomai nulėkusi priekaba. Kas bus akcentuojama policijos eismo nelaimių suvestinėje: tai, kad sunkvežimio  vairuotojas „pripūtė“ 0,53 promilės ar tai, kad priekabos sukabinimo įrenginys vos prieš savaitę, greičiausiai itin nesėkmingai, buvo remontuotas?  Beje, per metus Lietuvoje vidutiniškai fiksuojama 10-12 atvejų, kai dėl įvairių priežasčių priekabos „pametamos“.

Susisiekimo misterijos specialistai patikino ieškantys būdų, kaip eliminuoti nesaugias transporto priemones iš viešojo eismo, pradedant garantijų reikalavimu iš serviso įmonių ir baigiant transporto parko atnaujinimo programa. Deja, pastaroji geriausiu atveju bus rengiama tik 2019-aisiais.

Į keletą darbo grupių pasidaliję kūrybinių dirbtuvių „Vizija 0“ dalyviai apibendrindami daugiausia dėmesio sulaukusias problemas akcentavo tokius dalykus kaip būtinybė keisti vairuotojų elgseną kelyje sugedus automobiliui. Dabar dažnai judėti negalinčios transporto priemonės netgi po keletą parų paliekamos ten, kur sustojo. Tokie dalykai išprovokuoja daugybę incidentų, kasmet pareikalaujančių 4-6 žmonių gyvybių.

Itin sunku racionaliai paaiškinti ir tai, kodėl Lietuvoje kone dvigubai daugiau nei vidutiniškai Europoje žmonių žūsta kelyje atsidūrę pėsčiomis ar sėdę ant dviračio? Mūsų šalies vidurkis – 35 proc. visų tragiškai gyvybę praradusiųjų (2018 m. statistika – net 44 proc.) pėsčiųjų eismo dalyvių, prieš 21 proc. Europoje. Ar turi prasmę nuolatinės atšvaitų dalybos, jei tie atšvaitai nenešiojami? O gal dviračiai privalėtų būti parduodami su iš karto sumontuotais žibintais?

Dar viena itin skaudi problema – naudojimasis išmaniaisiais telefonais vairuojant. Šia problemą analizavę specialistai skelbia, jog maždaug 45 proc. vairuotojų kelionės metu kalba nenaudodami laisvų rankų įrangos, apie 30 proc. skaito ir rašo SMS žinutes, o 16 proc. važiuodami naršo internete. Kaip pasiekti, kad prieš įjungdami pirmąją pavarą, vairuotojai savo telefone aktyvuotų „lėktuvo“ režimą ir atsisakytų visko, kas blaško dėmesį?

Panašaus sudėtingumo gyvybiškai svarbių klausimų kūrybinių dirbtuvių metu buvo užduota bent pora dešimčių. Kaip ir kur ieškoti atsakymų tikimasi pasiūlyti iki šių metų  pabaigos, kai Vyriausybei tvirtinti bus pateiktas Lietuvos saugaus eismo strategijos projektas „Vizija 0“.